Jean-Marie Gustave Le Clezio (g. 1940) – garsus prancūzų rašytojas ir profesorius. Jis parašė daugiau nei 40 knygų. 1963 m. gavo Prix Redaudot už romaną „Tardymas“. 2008 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija kaip „naujų išvykimų, poetinių nuotykių ir kūniškų ekstazių autorius, žmonijos, esančios už valdančiosios civilizacijos ribų ir po valdančiąja civilizacija, tyrinėtojas“. „Audra“, pasirodžiusi 2014 m., yra vienas paskutiniųjų autoriaus kūrinių, sudarytas iš dviejų ilgų apysakų, paties autoriaus įvardytų kaip „2 novellas“. Šios apysakos – tai dvi jaunutės moterys, mergaitės, skirtingos pasaulio vietos, dvi tapatybės, dvi šiuolaikinės istorijos. Jomis autorius išreiškia pagarbą dviem jaunoms herojėms, kurios kiekviena savaip grumiasi, ieškodamos savo šaknų, meilės: viena – niekada nematyto tėvo, kita – motinos ir neįmanomos meilės. Jos atkaklios, nepalūžtančios, nepaisant jas supančios tuštumos.
Pirmojoje apysakoje „Audra“ žodį vienas po kito perima du pasakotojai, pagrindiniai veikėjai: jau pagyvenęs buvęs karo žurnalistas ir neišpažinto nusikaltimo, kuriam neužkirto kelio, liudytojas. Kita – trylikametė paauglė, taip pat nevietinė, į šią salą dar visai mažutė atgabenta vienišos motinos, kurią mergaitės tėvas paliko besilaukiančią. Veiksmas vyksta vienoje atokioje Japonų jūros saloje, kurios moterys („jūros moterys“) nardo, gelmėse rinkdamos moliuskų derlių. Buvęs žurnalistas grįžta į šią salą, kurioje kadaise gyveno, ieškodamas akistatos su savo asmenine paslaptimi ir galbūt mirties. Pažintis su jaunute Džuna, našlaite be tėvo, ir meilė, kurią jis palaipsniui jai įžiebia, grąžins jį į gyvenimą, o mergaitei teks įveikti neįmanomos meilės neviltį ir išsižadėti išsiilgtos tėviškos meilės.
Antrosios apysakos „Moteris be tapatybės“ veiksmas vyksta Afrikoje, vėliau – Prancūzijoje. Čia rasime ir taip pat dažną Le Clezio tremties temą. Herojė su sesute praleido vaikystę Afrikoje. Jos atvyksta į Paryžių, tolimą, pilką ir svetimą. Po tėvų skyrybų mergaitės patiria skaudžių išgyvenimų. Gyvendamos su motina, jaučia jos priešiškumą. Tai tampa beveik nepakenčiama.
Kaip rašo knygos apžvalgininkas Yves Leonard, „prieš mus – pats geriausias Le Clezio“. Abu šie trumpi romanai iš esmės nagrinėja tą patį siužetą: pirmąsias suaugusiųjų gyvenimo pamokas ir prisitaikymą prie jo per skausmingas savęs paieškas.
Kaip rašo prancūzų literatūros kritikas Marcas Alpozzo, „Skaitydami šias dvi apysakas, aiškiai pajuntame, kiek daug kartais gali literatūra…“
Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė.